Ieva Simonaitytė

„Klaipėda, mano mylimas mėste, kai aš tavi pėrmąkart išvydau, o tai buvo jau labai labai seniai, tu man atrodei toks didis, toks kaip koks kitas mėstas, nors ir buvau mačiusi daug dėdesnių, tačiau tu man pasirodei toks mėlas, toks geras, toks neapsakomai artimas, o toks juk ir buvai, tu mano mėste. Nors aš ir bijojau tavo vandenų, tavo Baltijos, tavo marių, nors ir priblokšdavo mane tavo audros, štormai, nors ir matydavau, kaip nu mūrų krisdavo plytos, visa tai mani baugindavo, bet aš tavi mylėjau…“

IŠ IEVOS SIMONAITYTĖS BIOGRAFIJOS

Ieva Simonaitytė – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, buities ir lietuvininkų išskirtinių likimų vaizduotoja.

Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. Rašytojos kūrybos šaltinis – gyvenimo patirtis, knygų skaitymas, aplinkos ir ypač gamtos stebėjimas. 1912–1914 m. Ieva Simonaitytė gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje (dab. Węgorzewo, Lenkija). Iš ten grįžo sustiprėjusi. Vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje. 1921–1938 m. Ieva Simonaitytė gyveno į Klaipėdoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Mokėsi vakarinėje Komercijos mokykloje, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. 1939 m. Hitleriui aneksavus Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą nebegrįžo.

Trumpam apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune, nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, o vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. buvo pasistačiusi vasarnamį. 1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas. 1977 m. Klaipėdos garbės pilietės vardas. Ievos Simonaitytės kūrybiniai polinkiai išryškėjo labai anksti. Kūrinėliai buvo spausdinami laikraščiuose, tačiau iki 1935 m. Ievos Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais Ievai Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. Ieva Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. Ieva Simonaitytė, nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų: „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (1939, 1956), „Be tėvo“ (1941), „Apysakos“ (1948), „Pikčiurnienė“ (1953), „… o buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1968). Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas. Ieva Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. 1978 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Klaipėdos viešajai bibliotekai suteiktas Ievos Simonaitytės vardas.